Linksmumai Khajuraho

Laikas bega neitiketinai greitai. Ypac Indijoje. Dar ka tik ka tik pasitikau savo seseri, o jau ir islydejau :( po menesio. Islydeti buvo labai labai liudna. Labai stipriai pajutau namu ilgesi. Pasiilgau Jusu visu - labai labai. Bet keliones savo baigti dar nenoriu. Jauciu dar ne laikas.
Sekanti stotele tikriausiai bus Tailandas. Bilieto dar neturiu, bet jau siomis dienomis planuoju nusipirkti.

Isodinau seseri i Deli vykstanti traukini, o pati autobusu isvaziavau i Khajuraho. Tame mieste gyvena vienas mano draugu-bendrazygiu indas Kalu. Vaziuodama guodziau save, kad nebusiu tenais tokia vienisa - juk kazka jau pazistu. Velasi vakare atvykau i mazucio miesto mazute mazute autobuso stotele. O toje stoteleje buvau pasitikta su didziausiomis fanfaromis. Kalu prasitarde savo draugams kad as atvykstu, tai visi tie draugai ir atvaziavo i stoti pasitikti. Milijonas (hmm, gal kiek maziau) draugu sauke "Neringa" man tik tik islipinejant, staiga mano rankose kazkokie tais saldumynai - vos ne kaip musu tradicija pasitikti su duona ir druska :) Letai letai, bet triuksmingai triuksmingai sedom ant motociklu ir buvau nuvezta i viesbuti. Vioesbutis buvo jau is anksto uzbukintas, kambaryje irgi begales siurprizu paruosta - kad kambaryje butu jauku kaip namuose.
Na tai ka, trecia diena Khajuraho - mieste su kamasutros sventyklomis, bet juju kol kas dar neaplankiau. Mat nera laiko. Kasdien Kalu ir as vazinejames apylinkese - po mazus mazus kaimelius, jokiuose zemelapiuose nepazymetais takeliais. Naturalu - jis gi vietinis ir zino kur kokios fainos vietos. Kaifuoju nuo vaizdu, nuo kitokio keliavimo tipo. kazkaip net nelabai degu aplankyti vietines izymybes - taip gera matyti mazuciu kaimeliu gyvenima, sutikti zmones, regeti ju nuosirdzias sypsenas.
Kasdien per pietus valgom Kalu namuose. Na tai irgi savotiskas patyrimas. KArtais siek tiek nejaukiai jauciuosi, mat mama angliskai visiskai nekalba. O ir indu keistas svetingumo supratimas - jei kviecia i svecius, tai nereiskia, kad butinai turi bendrauti su tavimi. Pakanka, kad esi ju namuose ir (tai labai svarbu) valgai ju maista. Na tai kol as ir Kalu valgom kartu, tai kaip ir ok, bet kadandi rankomis valgyti as nemoku taip greitrai, tai Kalu visada anksciau baigia ir kiek pasedejes eina ruostis sekanciai kelionei. O tai reiskia as lieku su mama, kartais dar kuris nors brolis buna. Na tiesiog sedziu ir valgau sau. Man tai dar vis keista, bet zinau, jog tai yra normalus ju svetingumas. Zinau, kad jo seima mane labai gerbia - jau vien del to, kad esu sunaus ar brolio drauge. Beje, valgymas seimoje suskirstytas: is pradziu valgo tevas - mat pries valgi jis meldziasi ir aukoja maista dievams, po to valgo vaikai ir sveciai (ar atvirksiai),ir galu galiausiai - mama. Vat tokia sistema.
Dar nepapasakojau, kad mano draugas briklauso brahminu seimai - auksciausiai kastai. Labai tuom didziuojasi. Bet tai nereiskia, kad auksciausios kastos nariai nedirba. Zinoma, jie yra ypac religingi, seka visomis induizmo tradicijomis. Ir jokios mesos ar kiausiniu!!! Jokiu budu! Na zinoma, alkoholis irgi turetu buti vengiamas, bet vat Kalu tai kartais geria. Bet tada neina namo nakvoti - per daug gerbia savo tevus. Zodziu, pamazu pamazu jauniomas igauna kitokias tradicijas. Bet pagarba seimai ir religingumas islieka. O tai zavi iki negalejimo. Pavyzdziui, tik atvykus i miesteli, musu visa sutve nuvykom i sventykla. Deja ji buvo uzdaryta. Tai visa jaunuoliu kompanija priejisi paliete sventyklos laiptus ir savo sirdi. Kiekiena karta ziuriu ir negaliu atsistebeti. Labai grazu.

Beje, Khajuraho miestelis pasizymi ikiriu pseudo-gidu demesiu. Pasakoja, kad vienas turiustas gatve eiti kaip ir nesugebetu - kas nors vis tiek pristoja. Vat tuo ir jauciuosi iskirtine. Visa laika Kalu su manim, jei jo nera - Kalu butinai siuncia viesbucio berniuka (12m amziaus) kartu su manimi. Vat einam mes gatve, pseudo-gidai bando pristoti, o tas berniukas Vanty (o gal OneTee?) informuoja, kad as esu Kalu drauge. Kabinejimaisi baigiasi (Kalu skamba kaip koks slaptazodis), ir arba pseudo-gidai pasisalina ar ba ima bendrauti kaip su draugu ("Mano draugo draugas yra man dvigubas draugas").
Laikas pietauti, nes tuoj tuoj restorana uzdarys. Iki!

Pamazu pamazu teks isvykti is dabartiniu namu...

Indija man tapo kaip namai. Cia jauciuosi kaip zuvis vandenyje. Visur kur atvykstu - man gerai, bele kur bebunant - kaifuoju. Deja deja dabar sededama prei interneto ieskausi pigiu bilietu isvykti is sios salies. Nenoriu nenoriu nenoriu!!! Bet ka daryti, jei viza baiginejasi? Niekur nepasislepsi, tik atvykus i nauja vieta reikia rodyti pasa. Nera vizos - nera ir kur gyventi... Vat taip va. :(

Nors gal visada yra smagiau atvykti i jau zinomas vietas. Per ta laika, kol buvau aptilusi, apsilankem ir vel mano megstamiausiam Goa papludimyje (ech, labai jau ten gera!), Vel nuvykom i Haridwar - i Kumbha Mela miesta.
NA ka gi cia daug papasakosi apie Goa? Smelis, jura, saule, malonus zmones, geras maistas ir poilsis poilsis poilsi. Tiesiog rojus. Visada labai sunku is ten isvykti - tiesiog per prievarta reikia padaryti. Vat todel protingai ir pasielgiau - pries atvykdama ten nupirkau traukinio bilietus. NA bet visgi buvo liudna liudna isvaziuoti. Juolab kad si karta nesu tikra ar ten dar pavyks sugrizti...

Is Goa traukinuku per 42 valandas atvykom i Delhi, pailsekom pusdieni ir pusnakti :) iskeliavom i Haridwar - i didziausio religinio susiejimo pasaulyje svente. Nepamenu ar rasiau anksciau, bet sis festivalis trunka istisus 3 menesius, kiekviena ar beveik kiekviena diena yra kazkuom ypatinga. Bet tame tarpe yra trys pacios pacios svarbiausios dienos - butent tada mes ir pabuvojome. Zmoniu begales begales, tiek daug, kad kartais tiesiog uzstrigdavome minioje. Bet pamatem Sadhus ( vienuoliai) ir ju palydu parada. Gal butume nieko ir nepamate per begaline minia, bet viena vietiniu chebryte "uzkele" mus ant masinos, tad buvom beveik VIP vietose :) .

Aha, be abejo masines maudynes Gange. Ir mudvi siek tiek pabraideme. AS kazkaip nesiryzau nerti visa - dar nesupratau, gailiuosi to, ar nesigailiu... Beje, GAngas Haridware yra kiek malonesnis nei Varanasyje (ten dar nebuvau, bet kiek maciau is notrauku etc). Vanduo zydras zydras - tik tik istekejes is kalnu, saltas saltas, bet platuuuus, sraunuuuuus!!! Labai grazus!
Nors zmoniu begales, taciau atmosfera labai gera - tiek sventas miestas, tiek religine svente zmones nuteikia gerybiskai. Ir siaip pati miesto energija kazkokia ypatinga. Tokia pati, kaip kad jauciasi kokios nors sventyklos viduje (gal kam geriau isivaizduoti - baznycios viduje). Gali vaikscioti vaikscioti, arba sedeti ant sedeti ant Gango kranto ar siaip kurioje nors galveleje; sedeti sedeti, ir taip gera gera... Neapsakomai... Buvo taip gera, taip gera, kad aisku nesinorejo isvykti. Bet ir vel tie traukiniu bilietai! Ilgiau pasilikti nebegalejom :(
Isvykau dar su viltimi, kad gal gal dar karta atvyksiu i Haridwar pries pat isvykdama is Indijos... Pamazu rodos, kad nebepavyks :(

Na o siandien mudvi esam Agroje. TAj Mahal'o - monumento meilei - mieste. Taip jau netycia gavosi, kad butent per VAlentino diena ziurim nuo stogu i monumenta. NA, mano sesuo ir i pati Taj Mahal nuejo, as nebeejau i vidu - ziauriai brangu ten. Bet ir nuo stogo gurksnojant arbatele vaizdas nuostabus - Taj MAhal yra tiesiog ranka pasiekiamas.
TAi visiems siunciu meiles linkejimus is Agros. LAi musu visu meile butu tokia stipri, kaip to kazkokio seicho (nepamenu vardo).