Paskutine diena Gujarat'e

Ryt bus paskutine diena Gujarat valstijoje. Siuo metu esu valstijos sostineje Ahmedabe, pagrindinis tikslas atvykti si miesta - geresnis susisiekimas su sekancia valstija - vat cia pagaliau gavau traukinio bilieta! Na, tas bilietas dar ne visai tikras - pora valandu pries kelione turiu patvirtinti, o tada gausiu tikslia vieta traukiny.
Kadangi Ahmedabade nera absoliuciai ka veikti (tai tiesiog 6 mln gyventoju turintis miestas be jokio sarmo), tai jei nepatingesiu atsikelti anksti ryte - planuoju nuvaziuoti i salimais esanti miesta. Na o vakare sesti i traukini ir "puskuoti" 13 valandu.

Jau keliauju po Indija daugiau nei menesi laiko - labai greitai laikas prabego. Kokius pastebejimus galeciau parasyti?
Visu pirma, prie Indijos keistenybiu jau taip pripratau, kad beveik niekas nestebina.. Tik daznokai pagalvoju - vat kli Gintarele atvyks, ja turetu stebinti ir sitas, ir anas, ir dar tas kitas...

Didziulis skirtumas yra tarp keliavimo yra esant 1 merginai, 2 merginoms, mergina+2vaikinai, mergina+vaikinas. Be abejo, sunkiausia keliauti vienai. Bet vat siomis dienomis irgi keista patyrima turejau, mat keliavau su Jens. Aplinkiniai supranta kaip default'a, kad as esu jo zmona. Vyrai bendrauja tik su Jens, as esu istisai ignoruojama. Pvz, restorane (gal labiau reiktu pavadinti valgykloje) valgom "thali" - ryziai, duona, trys skirtingi padazai. Valgai tiek kiek nori - vis ateina papildyti to, ka jau suvalgei. Na ir ka - ateje klausia tik Jens'o ar jam dar reikia, Jens sako "Ne, aciu". tuo tarpu as saukiu,kad man reikia - nereaguoja, kol Jens nepasako, kad man idetu (isvada - Jens turi atsakyti uz mus abu) Arba pvz, priseda salia kas nors, kalba su Jens, o mane ignoruoja taip, tarsi net manes nebutu. Aisku, as nesu ypatingai nusiteikusi bendrauti, bet kai yra toks akivaizdus ignoravimas - atrodo izeidzianciai...
Pasiskundziau Jensui. Jis visiskai pritare, taciau primine pavyzdi, kai jis nemaloniai jautesi: sedejom papludimy, prie musu priejo kokios 10 moteru ir merginu ir kalbino TIK mane, Jens dar bande prisijungti prie pokalbio - jokios reakcijos, tarsi jo net nebutu...

Na cia tik keli pavyzdziai. Keliaujant vienai dazniausias klausimas buna: o tu ka - viena keliauji??? Ko tik tais as neprimelavau - ai, keliauju su drauge ar savo vyru, ai, dabar jis/ji apsirgo, ai, dar kokios nors istorijos... Bet... negaliu jokiu istoriju kurti, jei tik apsistoju kur nors ilgiau nei kelioms dienoms (ypac jei miestelis mazesnis) - tai po keliu dienu suvokiu, kad visi viska apie mane zino, nors tu zmoniu as nei pazistu, nei ka... Na, zodiu - tai Indija. Ir niekas cia neturetu stebinti :)

Na ir pagaliau maistas - nors ir labai megau indiska maista, taciau dabar turiupripazinti, kad indisku maistu jau persisotinau ir labiau kabinetis prie jo pradejau. Atrodo, kad indai valgo vien cukru ir alieju. Viskas labai saldu (kava, arbata, saldumynai ir pan) ir viskas labai riebu - ju tradicine duona kepta aliejuje, jei ne aliejuje, tai tesloje daug daug riebalu (Siaures Indijoje, ar bent jau Gujarate sunkiai gausi Naan), patiekalai - visokie kariai ir masalos paruosti su neisivaizduojamu kiekiu aliejaus ar Ghee (sviesto atmaina) - kartais norisi netgi nupilti tuos riebalus nuo tirsto padazo.
Svieziu darzoviu trukumas neisivaizduojamas - svieziu salotu valgiau tik vienoj vietoj, o patiekaluose esancios darzoves taip istroskintos, kad daznai sunkiai beatskiri, kokia tai konkreciai darzove buvo.

Vaisiai - na aisku bananu daug valgau, taciau ka cia daugiau valgyti - obuoliai brangus ir neskanus, kriauses irgi ne kas, apelsinai tokie sausi, ananasai tik tik atsiranda prekyboje. Aisku, yra papajos - bet man vienai sunku ja visa suvalgyti, Atradau vaisius, kuriu net lietuviskai nezinau, kaip pavadinti, jie skanus,
bet labiau atstoja kokius bananus savo saldumu ir sotumu, bet nesijaucia, kad gavau kokia vitaminu doze...
Zodziu, nebezinau ka ir kaip valgyti, svoris nuo saldaus ir riebaus maisto tik auga... Zodziu, pravalas. Reikes kazka kazkaip galvoti ir suktis.

BET vat yra vienas labai labai mane dziuginantis dalykas - pagaliau ruosiuosi rimtai mokytis Hindi kalbos. Jau nuo pat pradziu kazkokias frazes mokiausi - nerealiai padeda keliaujant - zmones is karto pagarbiau su manimi bendrauja. Arba sugebu tureti koki menkuti pokalbeli su visiskai angliskai nekalbanciais zmonemis. Na zodziu sugalvojau ismokti skaityti ju rasta - pries geras kelias savaites internete bandziau surasti "pamokeles" ir... visiskai pasimeciau ju rasmenyse ir visoje rasybos-tarimo sistemoje. Ka darysi, galvojau, teks mokytis tik is klausos...
Bet bet bet - mano sutiktasis bendrakeleivis Jens Indijoje atsidure vien todel, kad studijuoja Sankskrita. Vat jis gali skaityti tiek sankskrita, tiek hindi - abiejais atvejais yra naudojami devanagari rasmenys. Tai vat bekalbant su juo apie visus skaitymus-rasymus-kalbos mokymusis, Jens man padavanojo Hindi kalbos pradziamoksli, parasyta angliakalbiams. Ir is karto pradejau mokytis. Bet Jens neleidzia daug rasmenu is karto mokytis, nes tikrai susimaisysiu. O tu devanagari raidziu-simboliu (kaip gi kitaip bepavadinsi) yra 50 plius dar keliasdesimt ivairiu raidziu junginiu, kas visiskai keicia prasme. Aisku, kad nors kiek pramokciau kalba reiks daug darbo ideti - bet ka gi man veikti savo kambary viesbutyje kiekviena vakara? Bent jau prasmingaui laika praleisiu. Na, labai dziaugiuosi :)

Gerai, jau velus vakaras, tuo labiau paskutinis vakaras su Jens, begsiu tad tuos 20 metru iki viesbucio :)



O va cia ir yra Jens



ir musu scooteris :)

P.S. reikia kliktelti ant nuotraukos, tada parodo ja visu dydziu

Diu

Jau kokia ketvirta diena esu Diu, nors maniau apsianti tik poira dienu. Dabartinis planas isvykti is cia - poryt. Arba uzporyt. Mielai dar cia pasilikciau, juolab kad esu su miela kompanija: diena praleidziu su kaimynu norvegu, vakarais susitinkam su visais viesbucio gyventojais - na, musu gal is viso 6 tera :)

Diu yra tikras atokvepis keliautojams - ramus nedidukas miestelis netankiai apgyvendintoje salje ant Arabijos juros kranto. Pats Diu miestas labai nedidukas - kokios 10 min ir pereine pestute, taciau pati sala yra 10km x 3km plocio. Taigi jau sioks toks atstumas. Saloje yra pagrindiniai trys papludimiai, bet visu geriausias - zinoma tas kurios troliausiai - jura ten siek tiekl banguoja, tad indai nedrista toje vietoje maudytis (siaip indai absoliuciai nemoka plaukti - gal tik koks 0.00001 procentas - skaiciu pati is galvos istraukiau). Uztat tas papludimys labai fainas mums - ibndu kaip ir nera, trik retkarciais koks nors vietinis praeina. Didelis privalumas, nes man kaip ir noretusi su bikiniu maudytis, o ne su visais rubais (kaip indes motyerys darytu).

Tai ka - mudu su norvegu Jens issinuomavome motoroleri, nors nei vienas musu kaip ir nemokam jo vairuoti. Na, bet jau antra diena kaip vairuojam - ir nieko, sveiki gyvi, igudziai tik gereja :) Tiesa sakant, as kol kas mazai tevairuoju - tik tada, kai turiu viena kur nors nuvykti. Bet siaip stengiuosi vairuoti tik uz miestelio, nes kol kas nesijauciu drasiai vairuodsama siauromis gatvelemis tarp zmoniu,sunu, karviu, motociklu, masinu ir dar kokiu nors kliuciu. Taigi nieko nelieka - vairuoja Jens. Vis geriau ir geriau :)

Gera cia - poilsis, ramybe, saule, jura. Reikia atsipusti, susikaupti tolimesniam kontinentiniam keliavimui, kuris siuo metu atrodo toks dulkinas, triuksmingas, kepinantis...

P.S. pranesima papildau po keletos dienu. Nors ir labai gera ilsetis Diu, bet jau atsigavau ir esu pasiruosusi iskeliauti - rodos nestygstu vietoje, dar tiek daug noriu pamatyti. Ryt mes (Jens ir as) iskeliaujam i Palitana - viena diena keliones autobusu (kokios 6-7-8 val), sekanti diena - piligriminis zygis i kalna su 3200 pakopomis, dar sekancia diena - patrauksim savo keliais...

10 tukst laipteliu

Pries keleta dienu atlikau piligrimini zygi tikraja to zodzio prasme. Salia miestelio Junagadh yra Girnar kalnas, kuriame isikuriusios Jain ir Hindi religiju sventyklos. Knygoje rasome, kad jas pasiektum, reikia kopti daugiau nei 3000 laipteliu iki Jain (nezinau, kaip lietuviskai tai turi buti) sventyklu komplekso, o tada dar lieka 7000 laipteliu ( i virsu, i apacia, vel i virsu, ir vel i apacia, kol pasieki kita kalno virsune su mazute Hindi sventyklele - is viso 10 tukst laipteliu. Bet as itariu, kad tie 10tukst laiptu yra pirmyn-atgal, nes sunkiausia dalis buvo uzkopti pirmuosius 3 tukst. pakopu.
Gerai pailsejusi ir pasimegavusi Jain sventyklu groziu, taika ir ramybe, tesiau kopima i kitas virsunes. Kadangi Hindi sventyklele nera tokia svarbi piligrimams, tai palyginus nedaug indu kope kartu - praktiskai susidraugavau su visais piligrimais:
-du Hindi Sadhus (isversciau - vienuoliai), vienas ju 26 metu, kitas - 72 metu amziaus - jaunesnysis daugiau maziau kalba angliskai;
-grupele - suauges vyras, dvi suaugusios moterys ir kokie 8 vaikai 7-15 metu amziaus, nei vienas nemokejo angliskai, bet buvo labai labai draugiski;
-dvi mazdaug 35-40 metu sesetys su paaugliu sunumi - puikiai pavyko su jomis susikalbeti, viena seseru puikiai kalba angliskai.
-Buvo dar kokios 3 grupeles piligrimu, bet su jais neteko bendrauti

Kopimas i Hindi sventykla buvo savotiskai ekstremalus - reikia uzkilti i kalno virsune, tada nusileisti zemyn ir kilti i kito kalno virsune. Kadangi buvom pakankmai aukstai, vejo gusiai buvo labai stiprus, kartais buvo baisu, jog gali tiesiog nupusti nuo laiptu. Pakankamai salta buvo virsuje - gerai, kad turejau skara, galejau kazkiek apsigobti. Be to pradejo lynoti - laiptai tapo labai slidus, vejo gusiai stiprus, o laiptai ne visadau turejo kazka panasius i tureklus ar vieneles, uz ko galima buti prisilaikyti. Tai vat, visi piligrimai laikydavosi daugiau maziau kartu, kad butu sokia tokia parama. Labai labai draugiska, silta atmosfera :)

Uzkopus i pati virsu ir pabuvojus sventykleleje (na nelabai ispudinga ji buvo...), duodami pietus piligrimams lekstese-lapuose, puodeliuose irgi suklijuotuose is lapu. Valgoma aisku rankomis :)
Papietavus leidausi i apacia. Kojos buvo labai pavargusios, tiesiog drebejo, tad palengva palengva lipau zemyn. Laika skaiciuoti pradejau nuo Jain sventyklos - tuos 3000 laiptu zemyn lipau kiek daugiau nei pusantros valandos. Suma sumarum, visa kelione uztruko 8 valandas - nepaisant nuovargio ir ziauraus raumenu skausmo - buvau labai patenklinta ir tikrai kartociau ta pati zygi.

Siuo metu esu ramiame turistu miestelyje Diu, ilsiuosi ir gydausi raumenu skausma ir... moraliskai ruosiuosi kitam piligriminiam zygiui i kalna... bet jis turetu buti vienas juokas - tik 3200 laipteliu :)

Traukiniu stotyje

Tie, kas jau keliavo Indijoje, zino, kad patogiausia transporto priemone - traukiniai. Milijonai zmoniu keliauja traukiniais, bilietus reikia pirktis labai is anksto (bent jau pigiausius).
Traukinyje yra keletas skirtingu klasiu:
Sedimieji vagonai,
AC kedes (prabangus, su Air Conditioning),
Megamieji vagonai, kuriame miegama 3 aukstais (na, toks beveik standartinis plackartas), langu nera, jei ppucia ar per daug saules - uzsitrauki tokias labai tvirtas zaliuzes.
3 AC miegamasisw - irgi miegama 3 aukstais, bet yra langai (neatidaromi) ir kondicionierius - netgi per salta. Dar duoda uzklota.
2 AC - pats prabangiausias - miegi tik 2 aukstais :)

Jo, labai man patinka keliauti traukiniais... Tik beda buna delkl bilietu. Vat dabar tuoj begsiu i stoti - bandysiu bilietus gauti.

NA ir keleta nuotraukeliu, kaip atrodo traukiniu stotis :)

Nuotraukos

Zinau zinau, kad laukiat nuotrauku. Bet daznai tenka sedeti prie tokio interneto, kuriame nera USB jungties. Arba greitis toks letas, kad vos pakrauna viena kita puslapi. Arba as tiesiog neatsinesiu kabelio prijungti Fotoaparata prie kompo. Na bet pagaliau viena kita nuotraukele sugebejau isikelti i picasa - tikiuosi pavyks ir cia jas padeti.
Beje, sitos nuotraukos labai jau veluoja - is mano beveik pirmuju keliones dienu.
Na o saves ideti kaip ir negaliu - fotoaparatas tai mano rankose, niekas manes nefotografuoja...



Izymusis Taj Mahal Agroje (tik kampukas :))



Saulelydis Srinagar'e, Kashmyre



Draugiskas Kasmyro karys



Riksos vairuotojas


P.S. - kazkaip nesamoningai tos nuotraukos isideda. Gal kas galit pamokyti, kaip tai normaliai atlikti?

Dwarka, Gujarat valstija

Nors ir kaip patiko keliauti po Dykumu krasta Rajastana, taciau negaliu visa laika praleisti ten. Reikia judeti judeti - niekada nezinai, gal uz kampo rasi dar fainesni kampeli...
Taigi, palikau Rajastana ir atvykau i gretimai esancia valstija -GUJARAT. Visu pirma atkeliavau i tolimiausia taska - viena is 7 sventuju miestu Dwarka. Mazas mazas miestelis, pilnas piligrimu. Gyvenu kokiam 4 aukste (o tai jau pakankamai aukstai). pro langa matau stogus, tolumoje - jura ir svyturi. Labai jauku.
Vakare nuejau i sventykla - pagrindine Dwarkos lankytina vieta. Uzsiparinau labai, mat i sventykla negalima eiti su fotoaparatu - reikia palikti saugykloje. Kazkaip man nesaugu ten palikti brangu daikta - tai nukeliavau i sventyklos ofisa, bandziau susitarti, kad praleistu su kamera - nepavyko. Vienintelis, ka laimejau - tai speciali mano daiktu apsauga - pagal virsininko isakyma :) Vis tiek jauciausi nelabai saugiai, bet palikau (o po to atgavau :)
Tai vat - nuejau i sventykla, o ten toookios linksmybes. Mat vienas kaimelis kaip tik atliko kasmetini zygi - pestute atkeliavo 550 km is savo kaimo i Dwarkos sventykla. Keliavo apie 100 zmoniu - ir jauni, ir seni, ir vyrai, ir moterys - likusieji (apie 300) atvaziavo tik tai specialiai dienai. Zodziu tie zmones linksminosi sventykloje, muse bugnelius, dainavo soko it tt. Sedejau visa issisiepusi - negali nesisypsoti. Ir staiga pribego viena mergina ir pradejo mane tempti i sokio viduri - pavyko issisukti. Bet pradejau su jais bendrauti, vieno zmogelio is ju kompanijos deka gavau leidima uzlipti i sventyklos virsutinius aukstus - ziauriai faina buvo klaidzioti mazais koridoriukais, smulkiais laiptukais, dairytis pro mini balkonelius :) Po pabuvimo sventykloje, tie piligrimai pakviete mane pavakarieniauti kartu. Nuejau su jais - pamciau neitiketina organizacija - kaip suorganizuoti vandeni, maista, nakvyne 400 zmoniu. Valgiau kartu su visais - sedint ant zemes, valgant rankomis (nors as labai nemegau tokio valgymo budo, taciau jau baigiu priprasti - tai jau ne pirmas kartas, kai sveciuojantis tenka valgyti vieninteliu irankiu, kuri turiu - ranka).
Po vakarienes dar pasisnekucioavau su begale zmoniu, ir buvau parvezta namo, nors mano viesbutis uz kokiu 7 min kelio.
Tai vat, nors ir maniau busianti Dwarkoje tik viena diena, taciau pasilikau antrajai. Smagu, ramu, miela siame miestuke.

Udaipur

Siandien paskutine diena Udaipure.
Ne per labiausiai mane suzavejo sis miestas - na ir kas kad miestas turi ezera (neisdziuvusi!!!), na ir kas, kad ezero vidury stovi piulaite, kuriame isitaises viesbutis. Bet man labiausiai nepatiko tai, kad visur tirsta tirsta turistu. O ir patys tie turistai ne tokie, kaip visur - kazkaip nelabai draugiskai vieni i kitus ziuri... Ir ju buvimas Indijoje toks labiau pasitusinimas. Na nezinau, ne to i Indija atvykau - jei noreciau "tusintis", buciau pasilikusi namie su savo draugais. Na ir maistas toks labai turistinis - ir brangu, ir nepasakyciau, kad labai jau skanu.
Pagrindiniai ivykiai Udaipure - atsisveikinimas su bendrazygiais. Pries 2 dienas savo keliais patrauke broliukai britukai Joe ir Spencer, vakar isvyko tunisietis Nidal ir indas Noaman. Kazkaip labai liudna buvo atsisveikinti - susigyvenom kartu, susibiciuliavom, taciau tokia jau keliautoju dalia, kad nori nenori reikia issiskirti - deja neasiku, ar dar pavyks susitikti.
Siandien isvykstu kartu su Soraya i Mount Abu (labai prancuziskai skamba :). Dar neaisku, kiek laiko busim kartu - gal tik siandien ar rytoj. Dabar jauciuosi ir vel pasiruosusi viena keliauti - sakyciau netgi norinti viena keliauti.